George Dewey Cukor (1899 m. liepos 7 d. Niujorkas – 1983 m. sausio 24 d. Los Andželas) – amerikiečių kino režisierius ir prodiuseris, daugiausia dirbęs komedijų ir literatūros kūrinių ekranizacijų srityje. Jo karjera kine truko apie penkis dešimtmečius, o jį patį garsino gebėjimas dirbti su aktoriais, ypač su aktorėmis, ir kruopštus dėmesys detalėms.
Jis gimė Manhatano žemutiniame Ist Saide, vengrų žydų imigrantų šeimoje. Tėvas Viktoras Cukoras buvo apygardos prokuroro padėjėjas, motina – Helena Ilona Gros. Antrasis vardas Djujis buvo duotas 1898 m. Manilos įlankos mūšio didvyrio admirolo George'o Dewey'o garbei. Vaikystėje Cukoras lankė šokių pamokas, vaidino mėgėjiškuose spektakliuose, o būdamas septynerių metų dalyvavo rečitalyje kartu su būsimu prodiuseriu Davidu O. Selznicku, vėliau tapusiu jo mentoriumi ir draugu. Paauglystėje jis dažnai lankydavosi „New York Hippodrome“ teatre ir neretai praleisdavo pamokas Devito Klintono vidurinėje mokykloje, kad patektų į dieninius spektaklius. 1917 m. baigęs mokyklą, tėvo raginamas pradėjo studijas Niujorko Miesto koledže, tačiau mokslus netrukus metė.
1920 m. Cukoras tapo teatro trupės „Knickerbocker Players“ scenos vadovu, o 1921 m. – vasaros spektaklius statančios bendrovės „Lyceum Players“ generaliniu direktoriumi. 1925 m. kartu su kitais įkūrė bendrovę „C. F. and Z. Production Company“, kuri vėliau tapo „Cukor-Kondolf Stock Company“; joje įvairiu metu dirbo Louisas Calhernas, Ilka Chase, Bette Davis, Frankas Morganas, Reginaldas Owenas, Elizabeth Patterson ir kiti. Brodvėjuje jis debiutavo kaip režisierius su vengrų dramaturgo Melchioro Lengyelio pjese „Antonia“, o platesnio pripažinimo sulaukė 1926 m. pastačius sceninę „Didžiojo Getsbio“ adaptaciją. Iki 1929 m. jis režisavo dar šešis Brodvėjaus pastatymus.
1928 m. pabaigoje „Paramount Pictures“ pasirašė su juo sutartį, ir 1929 m. pradžioje Cukoras atvyko į Holivudą. Iš pradžių jis dirbo kaip dialogų režisierius, tarp jo darbų šiuo laikotarpiu – 1930 m. pasirodęs filmas „Vakarų fronte nieko naujo“. Savarankiškai kaip režisierius jis debiutavo su „Tarnished Lady“ (1931). 1932 m. jis buvo paskirtas statyti operetę „One Hour with You“, tačiau galutinai filmą priskyrus Ernstui Lubitschui, Cukoras, protestuodamas dėl titruose nurodyto vaidmens, paliko „Paramount“ ir perėjo į „RKO Studios“. Ten, Davido O. Selznicko kvietimu, jis režisavo tokius filmus kaip „What Price Hollywood?“ (1932), „A Bill of Divorcement“ (1932), „Our Betters“ (1933) ir „Mažosios moterys“ (1933). Selznickui perėjus į „Metro-Goldwyn-Mayer“, Cukoras sekė paskui jį ir ten pastatė „Dinner at Eight“ (1933), „David Copperfield“ (1935), „Romeo and Juliet“ (1936) bei „Camille“ (1936).
Nuo 1936 m. Cukoras keletą metų dalyvavo ruošiant Margaretos Mitchell romano „Vėjo nublokšti“ ekranizaciją, tačiau galiausiai filmo režisūra buvo patikėta Victorui Flemingui, o Cukoro indėlis apsiribojo aktorių Vivienos Leigh ir Olivios de Havilland parengimu. Vėliau jis režisavo „The Women“ (1939), „The Philadelphia Story“ (1940), „A Woman's Face“ (1941), „Two-Faced Woman“ (1941), „Gaslight“ (1944), „A Double Life“ (1947), „Adam's Rib“ (1949) ir „Born Yesterday“ (1950). Per Antrąjį pasaulinį karą, 1942 m., jis buvo pašauktas į kariuomenę, kur statė kariškiams skirtus mokomuosius filmus. Pirmasis jo spalvotas filmas buvo „A Star Is Born“ (1954) su Judy Garland. Tarp vėlesnių jo darbų – „Bhowani Junction“ (1956), „Les Girls“ (1957) ir „Wild Is the Wind“ (1957).
Didžiausią profesinį įvertinimą Cukoras pelnė už filmą „Mano puikioji dama“ („My Fair Lady“, 1964), kuris buvo apdovanotas „Oskaru“ kaip geriausias filmas, o Cukoras gavo „Oskarą“ kaip geriausias režisierius, taip pat „Auksinį gaublį“ ir Amerikos režisierių gildijos apdovanojimą. Apskritai kaip geriausias režisierius „Oskarui“ jis buvo nominuotas keturis kartus. 1975 m. jis pelnė „Primetime Emmy“ apdovanojimą už režisūrą televizijos filme „Love Among the Ruins“. Paskutinis ryškesnis jo darbas – maginės fantastikos filmas „Mėlynasis paukštis“ („The Blue Bird“, 1976), tapęs pirmuoju JAV ir Sovietų Sąjungos bendru filmu; komerciškai jis buvo nesėkmingas, tačiau pelnė „Saturno“ apdovanojimą. Cukoras tęsė darbą iki devintojo dešimtmečio pradžios ir mirė 1983 m. sausio 24 d. Los Andžele.